1812 m. birželio 28 d. Deltuvos miestelyje (Ukmergės raj.) įvyko pirmasis Prancūzijos–Rusijos karo mūšis, istorijoje žinomas kaip Vilkmergės mūšis: puolančios Prancūzijos armijos avangardo kariai susirėmė su besitraukiančiu Rusijos pirmuoju pėstininkų korpusu. Šis istorinis įvykis šiemet jau vienuoliktą kartą atgimė Deltuvos miestelyje susirinkusių žiūrovų akyse.

Mūšis priminė istorinę praeitį ir supažindino žiūrovus su XIX šimtmečio pradžios karyba. Kareivišką išmonę čia demonstravo Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos karo entuziastai, susibūrę į klubus, pasisiūdinę Napoleono epochos uniformas, įsigiję ano meto amunicijos ir mėginantys kariauti taip, kaip buvo kariauta anksčiau. Birželio 29 d. įvykęs Deltuvos mūšis pakartojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto ir Rusijos caro Aleksandro I 1812 metų mūšius.

Mūšį stebėjęs istorikas Arvydas Pociūnas pateikė duomenų, kad tikrajame Deltuvos mūšyje dalyvavo 21 308 Rusijos armijos kariai, turėję 96 pabūklus. Jie kovėsi su 44 532 Prancūzijos armijos kariais, šaudžiusiais iš 92 pabūklų. Per šį mūšį žuvo 115 žmonių, kovojusių abiejose pusėse, 137 buvo sužeisti. Kaip aiškino istorikas, lietuvių proseneliai 1812 metų kare kovėsi abiejose – prancūzų ir rusų pusėse. Tarp jų buvo ir prievarta paimtų, ir savanorių. Komentatorius paaiškino, kad anų dienų karo sėkmė buvo vertinama ne pagal žuvusiųjų skaičių, o pagal tai, kiek paimta priešo vėliavų ir pabūklų.