18 amžiaus pabaigoje Lietuvos-Lenkijos unija – Žečpospolita – buvo padalinta tarp Rusijos, Prūsijos ir Austro-Ven¬grijos. Tada, 1795-1807 metais, Kaunas buvo pasienyje tarp Rusijos imperijos ir Rytų Prūsijos. Dešinysis Nemuno krantas, pagrindinė miesto dalis, priklausė Rusijai, o kairysis krantas, kartu su Suvalkija, tapo Prūsijos suverenu.

Tuo laikotarpiu Rusija savo sienoms saugoti pradėjo organizuoti Kaune pasienio apsaugos kariuomenę. Į šią kariuomenę ji kvietė ir Lietuvos totorius. Tokiu būdu iš Trakų ir jų apylinkių į Kauną persikraustė Kalinų, Achmatovičių, Krinickų ir kai kurios kitos šeimos. Jie įkūrė pirmąją totorių koloniją Kauno žemėse, kurioje 20 amžiaus pradžioje jau buvo apie 60 žmonių. Jie tarnavo arba kariuomenėje, arba valstybinėje tarnyboje, arba dirbo daržuose, perdirbinėjo odas. Mieste atsirado Didžioji Totorių (I.Kanto), Mažoji Totorių (D.Poškos) gatvės, o rytiniai miesto vartai pavadinti Totorių vartais.

Viena iš iškiliausių to laikotarpio asmenybių tarp Kauno totorių buvo hodža Aleksandras Iljasevičius (1848-1925). Tai buvo turtingas žmogus – turėjo daugiabutį gyvenamą namą mieste ir dvarą Teodorave (35 km už miesto). Jis vedė Aleksandrą Bučackaitę, gimusią Vinkšniūpuose, turėjo 6 vaikus (4 dukteris ir 2 sūnus).

1910 metais A.Iljasevičius miesto savivaldybėje nupirko 1 ha žemės, kurioje pastatė mažą medinę mečetę, parapijinius namus – sbornią, o dalį sklypo paskyrė totorių kapinėms – miziarui. Jis buvo ne tik turtingas, bet ir neeilinė asmenybė, dosnus žmogus. Neturtingoms totorių šeimoms mečetėje, kaip sadogą, dalino savo pinigus.

1913 metais jis, pirmasis tarp Kauno totorių, išvyko piligriminėn kelionėn į visiems pasaulio musulmonams šventas vietas. Iš Kauno, per Krymo pusiasalį, Juodąja jūra, Stambulą, jis aplankė Meką ir Mediną. Visus įspūdžius iš šios kelionės jis aprašė tuščiuose savo rankraštinio chamailo puslapiuose, o taip pat neužpildytose paraštėse. Grįžęs namo, savo kelionę, aplankytas vietas, susitikimus su garsiais musulmonų pasaulio žmonėmis, visas datas jis aprašė savo nepublikuotame rankraštyje. Jame jis išreiškė ir savo pageidavimą, kad jį palaidotų aprengtą baltais piligrimo drabužiais – ichramu, kuriais apsirengęs jis atliko hadžą.

Savo gyvenimo pabaigoje, 1918 metais, jis išsiskyrė su žmona ir išvažiavo gyventi į Nemėžį, pas savo vyriausiąją dukterį. 1925 metų gegužės 1 dieną jis tragiškai žuvo Vilniuje (jį suvažinėjo vežikas) ir buvo palaidotas miziare prie Nemėžiaus mečetės.

Pirmuoju Kauno mečetės imamu 1910 metais buvo išrinktas saviškis, vietinis pašto tarnautojas Mykolas Bazarauskas (1870-1929). Jo padėjėju, mezimu, tapo Ibrahimas Ambajevas, o Kauno musulmonų bendruomenės pirmininku išrinktas Jonas Rizvanavičius. Parapija priklausė Tavrijos muftiatui, kurio centras buvo Simferopolyje (Krymas).

1920 metais likimas lėmė Kaunui tapti tarpukario Lietuvos sostine. 90-tūkstantinis gubernijos miestas pradėjo greitai augti ir iki 1939 metų, prieš prasidedant II Pasauliniam karui, jame gyveno 140 tūkstančių gyventojų. Šiuo laikotarpiu, po Vilniaus krašto atskyrimo, Lietuvoje gyveno apie 1 tūkstantis totorių. Pagrindinė jų dalis, apie 650 žmonių, gyveno Raižiuose ir jų apylinkėse – Butrimonyse, Trakininkuose, Vaitkutiškėse, Adamonyse, Bazoruose ir kitur. Nedidelė totorių dalis gyveno Aukštadvaryje, Semeliškėse, Lietuvos šiaurės-rytų dalyje – Širvintose, Salake ir kt. mažuose miesteliuose.

Po truputį augo Kauno totorių diaspora. Grįžo pabėgėliai, karo ir civiliai tarnautojai. Apie 1930 metus Kaune gyveno tokios totorių šeimos: Achmatovičiai, Aleksandravičiai, Ambajevai, Asanavičiai, Tugan-Baranauskai, Bazarauskai, Bijoševai, Dzenajavičiai, Gabidullinai, Gembickai, Chaleckai, Iljasevičiai, Kalinos, Krinickai, Makaveckai, Muchlios, Poltoržickai, Ratkevičiai, Rajackai, Rizvanavičiai, Teizeriai, Vilčinskai, Jakubauskai, Janušauskai ir kiti. Iki 1939 metų 5 totoriai buvo aukštųjų mokyklų studentai ir 7 mokėsi arba baigė aukštąsias technikos mokyklas. Totorių skaičius mieste pasiekė 150 žmonių, ir jie sudarė Lietuvos totorių inteligentiją.

Mirus imamui M.Bazarauskui (1929 m.) miesto totorių bendruomenei iškilo daug organizacinių problemų. Išaiškėjo, kad sugriuvus Rusijos imperijai, sugriuvo ir Tavrijos muftiatas. Kauno ir Raižių musulmonų bendruomenės oficialiai neegzistavo – buvo neregistruotos Lietuvos Teisingumo ministerijoje, jos egzistavo nuo caro laikų inertiškai. Raižių imamu tuo metu, nuo 1906 metų iki mirties 1946 metais, su pertrauka I Pasaulinio karo metu, buvo Adomas Chaleckas, kuris buvo kilęs iš Adamonių kaimo. Išaiškėjo, kad abi parapijos veikė nelegaliai ir egzistavo tik dėka Lietuvos valdžios tolerancijos totorių atžvilgiu. Tuo laikotarpiu Lenkijos valstybėje nuo 1926 me¬tų pradžios pradėjo veikti Vilniaus muftiatas, kuriame buvo 25 parapijos ir 19 mečečių. Mūsų parapijos negalėjo prisijungti prie Vilniaus muftiato, nes abi valstybės nesutarė dėl Vilniaus krašto.

Tokioje situacijoje Kauno musulmonų bendruomenės pirmininku 1930 metais buvo išrinktas Chalilis Janušauskas (1876-1935). Tai iškili asmenybė totorių diasporos fone, kurią reikėtų ypatingai pažymėti. Jis gimė 1876.03.08 Bazorų kaime, 10 km nuo Alytaus. Niežinske (Vitebsko gubernija) jis baigė klasikinę gimnaziją ir 1898 metais Kijevo karo mokyklą. 10 metų jis tarnavo Tiraspolio miesto pulke. Ten jis kelis kartus buvo išrinktas karo teismo nariu. 1909 metais buvo pervestas į Varšuvos Suvorovo kadetų korpusą auklėtojo pareigoms. Šiam darbui jis ruošėsi specialiai – baigė Aukštuosius pedagoginius kursus. 1912 metais buvo paaukštintas ir gavo karinį pulkininko laipsnį. Apdovanotas Šventos Anos II ir II laipsnio ordinais, Švento Stanislavo II ir III laipsnio ordinais, gavo Romanovų rūmų valdymo 300 metinių atminimo medalį.

I Pasaulinio karo pabaigoje Ukrainoje, generolo Denikino armijoje, Chalilis kovojo su bolševikais. Kai Denikino armija buvo sumušta, 1920 metais jis per Lenkiją grįžo į Lietuvą. Taip jis atsirado Kaune, kur visiškai nemokėjo lietuvių kalbos ir todėl savo civilinę karjerą pradėjo kaip laiškų išnešiotojas pašte. Išmokęs kalbą, kopė karjeros laiptais, ir jau 1926 metais tapo Lietuvos centrinio pašto skyriaus viršininku. Į pensiją išėjo 1935 metais.

Chalilis vedė totorę Mariją Bazarevską, pulkininko Juzefo Bazarevskio, Bačkonių dvaro (45 km nuo Kauno) šeimininko, dukterį. Ji buvo baigusi Sorbonos universitetą Paryžiuje.

Visą savo sąmoningą gyvenimą Ch. Janušauskas stengėsi pagerinti savo tautiečių gyvenimą ir buitį, padėjo visiems, kiek galėjo: išauklėjo ir išmokslino daugelį savo giminaičių.

Pirmas labai svarbus dalykas, kurį Chalilis įvykdė savo Kauno musulmonų bendruomenės pirmininko pareigose, tai įteisino (kartu su Rozalija – Adomo Chalecko žmona) abi musulmonų parapijas Raižiuose ir Kaune. Jie 1930 metais užregistravo parapijų įstatus Lietuvos Teisingumo ministerijoje. Vėliau buvo galvojama apie Lietuvos dvasinės musulmonų valdybos įkūrimą. Bet tai buvo lemta įgyvendinti tik žymiai vėliau – jau 1997 metais.

Chalilis Janušauskas mirė 1938.06.08 po sunkios ir ilgos ligos. Palaidotas Bazorų miziare. Jo laidotuvės tapo dideliu įvykiu Lietuvos totorių tarpe. Jį laidojo brolio Aleksandro Janušausko šeima iš Vaitkutiškių. Gedulingose pamaldose dalyvavo 36 kurandžejai, nuo Vaitkutiškių iki Bazorų (12 km) į paskutinį kelią jį lydėjo didžiulė vežimų su žmonėmis procesija.

Reikia paminėti, kad jauna atgimusi Lietuvos valstybė tuo metu vystėsi labai sparčiai. Vystėsi žemės ūkis, vietinė pramonė, augo ekonominis gyventojų gerbūvis. Greta su visu tuo vystėsi ir kultūra. Pradėti savo istorijos, tradicijų tyrimai. 1932 metais sukako 500 metų nuo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto mirties (1348-1432). Tais laikais egzistavo paprotys minėti mirties, o ne gimimo datas, kaip tai daroma mūsų dienomis. Vytautas Didysis – vienas iš tų kunigaikščių, kurių valdymo metu (1386-1432) Lietuva tapo viena iš stipriausių Rytų Europos valstybių, turėdama milžinišką teritoriją. Jo žygių prie Juodosios jūros metu, jo pastangomis 1396-1398 metais iš tų vietų į Lietuvą pastoviam apgyven¬dinimui atvyko daugiatūkstantinė totorių diaspora.

Vytautas buvo labai gerbiamas DLK ir tarp savo tėvynainių, ir tarp totorių, kurie pripažino jį savo idėjiniu vadu. Jo atminimas įamžintas V.Grybo paminklu, stovinčiu Kauno miesto centre (1931 m.).

Artėjant garbingai datai 1930 metais Kauno musulmonų bendruomenės komitetas, kuriam vadovavo Ch.Janušauskas, kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, prašydamas padėti pastatyti naują mečetę sostinėje Kaune ir tuo įamžinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo atminimą. To laikotarpio Ministrų tarybos pirmininkas A.Valdemaras priėmė sprendimą padėti totoriams lėšomis.

Mečetės statybai Kauno totoriai išrinko statybos komitetą, kuriam vadovavo Chalilis Janušauskas. Jie paskelbė lėšų rinkimą totorių tarpe. Pinigus aukojo Kauno, Raižių, Butrimonių, kitų vietovių totoriai, o taip pat totoriai iš JAV, Vilniaus (kuris tuo metų priklausė Lenkijos valstybei). Viso buvo surinkta 10 tūkstančių litų. Lietuvos iždas, pasirašius A.Valdemarui, skyrė 40 tūkstančių litų. Projekto sąmata sudarė 50 tūkst. litų. Mečetę projektavo garsus Lietuvos lenkų kilmės architektas, gimęs Kėdainiuose, Vaclovas Michnevičius (1862-1947).

Mečetėje buvo tokios patalpos: pagrindinė salė vyrams 90 m2, balkonas mo¬terims – 45 m2. Prie įėjimo kairėje pusėje buvo kampelis ritualinėms apeigoms mirusiems. Ūkinės pagalbinės patalpos ir labai mažas tualetas buvo įrengti prie įėjimo iš dešinės pusės. Jo, aiškiai, neužteko, nes jame prieš pamaldas turėjo vykti apsiprausimo ritualas. Greta pagalbinės patalpos laiptai į balkoną ir minaretą. Nenumatytos patalpos bibliotekai ir mokyklai religijos mokymui. Bet tai buvo graži, šiuolaikinė musulmonų mečetė – didžiulė dovana totoriams nuo Lietuvos valdžios.

Mirus imamui M.Bazarauskui (1929 m.) jo pareigas Kauno totoriams pradėjo vykdyti mezimas Ibrahimas Ambajevas (1866-1950). Tai buvo Kazanės totorius, atvažiavęs ir pastoviai įsikūręs Lietuvoje 19 amžiaus pabaigoje su jauna žmona. Jis nusipirko prie Kauno, Milikonių kaime (dabar tai gyvenamasis Šilainių mikrorajonas) žemės gabalą ir mažą namuką. Jiems gimė 5 vaikai. Vėliau jis apsivedė antrą kartą su Asanavičiūte (iš Tauciūnų kaimo greta Eišiškių), turėjo su ja dar 7 vaikus. Taigi, tai buvo neturtinga daugiavaikė totoriška šeima.

Pats Ibrahimas Ambajevas buvo religiškai išsilavinęs žmogus, skaitė Koraną, gerai žinojo pamaldų tradicijas. Visus savo vaikus jis mokė religijos. Imamo vaidmenį jis atliko gerai ir buvo juo de fakto nuo 1929 iki 1937 metų. Tačiau nesusiklostė jo santykiai su musulmonų bendruomenės komitetu. Čia savo vaidmenį suvaidino dvi priežastys: kaip Kazanės totorius jis buvo svetimas, bet ne tai buvo pagrindinė priežastis. Kita buvo ta, kad mūsų totoriai pagal savo pasaulėžiūrą buvo valstiečiai vidutiniokai ir nepriėmė Ambajevo, kuris buvo neturtingas, smulkus miesto amatininkas, o dar turintis daugiavaikę šeimą, kaip imamo. Deja, tokie buvo to laikmečio papročiai. Todėl Musulmonų bendruomenės komitetas jį ignoravo ir pradėjo ieškoti kito imamo mečetei.

I.Ambajevo sūnus su savo šeima gyveno mečetės sbornioje ir prižiūrėjo jos ūkį. Už tai jis gaudavo gyvenamą plotą ir 60 litų per mėnesį algos. Pati sbornia – tai mažas medinis dviejų galų namukas prie mečetės. Viename gale gyveno Ambajevo šeima, kitame, dideliame kambaryje, buvo musulmonų bendruomenės susirinkimų salė (sbornia).

1938 metais po Ch.Janušausko mirties Kauno musulmonų bendruomenės pirmininku buvo išrinktas Samuelis Vilčinskas (1878-1943). Jis gimė Rumšiškėse (20 km nuo Kauno), dar carinėje Rusijoje baigė geležinkeliečių mokyklą Vilniuje ir visą gyvenimą dirbo Lietuvos geležinkeliuose. Į pensiją išėjo 1936 metais po daugiametės tarnybos Žaslių geležinkelio stoties viršininku. Taip pat žinoma to meto Kauno musulmonų bendruomenės komiteto sudėtis. Pirmininkas – S.Vilčinskas, pavaduotojas J.Dzenajavičius, sekretorius I.Tugan-Baranauskas, iždininkė – T.Janušauskienė. Pats Samuelis užsiėmė tik ūkine veikla, susijusia su mečete. Žymius pėdsakus dvasinėje-kultūrinėje mečetės veikloje paliko jo sūnus – Juozas Vilčinskas (1909-1993). Jis baigė aukštąją Technikos mokyklą ir dirbo miesto Savivaldybėje, vadovaujamas žinomo Lietuvos socialdemokrato, 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro, inžinieriaus Stepono Kairio. Jis buvo vedęs vidurinę Motiejaus Tugan-Baranausko dukterį Eleną. Jis turi sūnų Aleksą (1939 m.).

Juozas Vilčinskas rinko istorinę-kraštotyrinę medžiagą apie Lietuvos totorius – rankraštines knygas, nuotraukas, buities daiktus – visa tai, kas rodo praeitį, papročius, religinius ritualus. Visos tos veiklos tikslas – įkurti prie mečetės nedidelį muziejų. Be to, jis surinko knygų apie totorius biblioteką. 1944 metais Juozas su šeima emigravo į Angliją, Londoną, kur ir pragyveno iki mirties. Ten jis dalyvavo emigrantų-lietuvių visuomeniniame gyvenime, 10 metų buvo Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos (DBLS) pirmininku, dalyvavo Anglijos socialdemokratų judėjime, buvo savaitraščio “Europos lietuvis” redakcijos nariu, iš naujo surinko knygų apie totorius biblioteką. 1985 metais išleido knygą “Lietuvos socialdemokratija” (lietuvių kalba).

Visą mečetės archyvą ir savo biblioteka prieš emigraciją 1944 metais Juozas nuvežė į Raižius ir paslėpė imamo M.Chalecko namo palėpėje.

Kauno totorių prašymu 1937 metais mečetės imamu tapo Raižių gyventojas Mustafa Chaleckas (1888-1980). Caro laikais jis baigė šešių klasių pradinę mokyklą, mokėsi puikiai, turėjo gražų braižą, rašė be klaidų. Kai 1910 metais jis nuėjo į karinę tarnybą Rygos pulke – jį paskyrė štabo raštininku. Šiose pareigose jis atitarnavo visus 4 karinės tarnybos metus. Po demobilizacijos norėjo likti Rygoje ir pastoviai ten apsigyventi, bet nugalėjo mažosios tėvynės instinktas, ir jis grįžo namo, į Raižius.

Praėjus mėnesiui po jo sugrįžimo prasidėjo I Pasaulinis karas, jį vėl mobilizavo ir jis ilgus 4 metus praleido karo apkasuose. Dalyvavo caro armijos mūšiuose su vokiečiais. 1918 metais tiesiai iš apkasų grįžo namo, į naujai susikūrusią Lietuvos valstybę. Ūkininkavo, mokėsi lietuvių kalbos ir rašto. Kai buvo išrinktas imamu, M.Chaleckas kiekvieną penktadienį atvažiuodavo iš Raižių į Kauną ir pravesdavo pamaldas tarp vietinių totorių. Už šį darbą valdžia jam mokėjo 100 litų per mėnesį.

Pirmą kartą sovietai uždarė mečetę 1941 metų pradžioje, ir jau tada ji buvo didžia dalimi apiplėšta – išdaužyti langai, pavogti kilimai, rankraštinis Koranas, baldai. Nuo minareto buvo nuplėštas skulptoriaus Petro Rimšos darbo Vytauto Didžiojo bareljefas. Nuo 1941 metų pabaigos iki 1947 metų pradžios mečetė veikė. Šios apybraižos autorius gerai atsimena tas pamaldas, kurios dar vyko 1946 metų rudenį.

Tokiu būdu Mustafa Chaleckas buvo Kauno mečetės imamu nuo 1937 iki 1947 metų – dešimt metų. Vėliau, 1970-80 metais jis buvo imamu vienintelėje tuo metu Lietuvos teritorijoje veikiančioje Raižių mečetėje, nors iki to laiko Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo įjungti į Lietuvos TSR sudėtį, ir jos teritorijoje buvo 5 mečetės – prisidėjo Vilniaus, Keturiasdešimties totorių kaimo ir Nemėžiaus mečetės. Tiesa, viena iš jų, Vilniaus, iki to laiko jau buvo nugriauta.

Pagal savo prigimtį M.Chaleckas buvo atsargus žmogus, o ir laikai to reikalavo, ir jis niekam nesakė apie turimą biblioteką ir dokumentus, kurie buvo jo namo palėpėje. Po jo mirties žmona išvažiavo gyventi pas vaikus, o visų šių gėrybių šeimininku tapo Mustafos žmonos giminaitis. Nesuprasdamas to, kas pateko į jo rankas, vertės, visą šią biblioteką ir dokumentus jis sudegino prakūroms pečiuje. Deja, mūsų neapleidžia jausmas, kad panašus likimas ištiko visus dokumentus, civilinės teisės aktų registracijos knygas ir kt., kurie buvo vedami Raižių mečetėje nuo 1858 metų, t.y. nuo jos paskutinio gaisro laikų.

Grįžtame prie mūsų pasakojimo. 1947 m. vasarį mečetė kaip veikiantys maldos namai buvo uždaryta Tarybų valdžios antrą kartą, ir kaip tada atrodė, visam laikui. Pirmu laikotarpiu jos patalpose buvo miesto archyvo sandėlis. Sbornios namelyje buvo apgyvendinta milicininko šeima.

1949 ar 1950 metais paskutinio musulmonų bendruomenės pirmininko Juozo Dzenajavičiaus iniciatyva kai kurie Kauno totoriai susirinko ir pasitarę kreipėsi laišku į miesto vykdomąjį komitetą, kuriame prašė išgelbėti šį istorinį paminklą nuo pilno sunaikinimo. Deja, jų prašymas liko be atsako.

Sovietų Sąjungoje po 1984 metų į valdžią atėjo ganėtinai jaunas M.Gorbačiovas ir 1986 m. pradėjo valstybės pertvarką, siekdamas išvesti ją iš ekonominės ir politinės stagnacijos, izoliacijos nuo pasaulinės pirmaujančių šalių bendruomenės.

1988 metų kovą Lietuvoje, Vilniuje Mokslų akademijos salėje susikūrė Lietuvos atkuriamasis judėjimas “Sąjūdis” (pirmininkas Vyt. Landsbergis). Tų metų ankstyvą rudenį prie Lietuvos Kultūros fondo (pirmininkas prof. Č.Kudaba), totorių aktyvo iniciatyva buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros bendrija (pirmininkas Mensaidas Bairaševskis). Buvo įkurti jos skyriai Kaune, Alytuje, Šven¬čionyse ir kitur. 1990 metų kovą Kauno Savivaldybėje buvo įregistruota Kauno musulmonų religinė bendruomenė (pirm. J.Ridzvanavičius).

Tuo metu Lietuvos kultūros ministerija skyrė per M.K.Čiurlionio muziejų lėšas Kauno mečetės remontui. Vėliau šiek tiek papildomai lėšų dar skyrė miesto valdžia, Lietuvos tautinių mažumų departamentas. Kažkiek lėšų surinko aukomis ir totorių bendruomenė. Mečetė buvo suremontuota ir atiduota musulmonų religinei bendruomenei. Miesto valdžia faktiškai gražino (išnuomavo) ir mečetei priklausančią 0,84 ha žemę.

1991 metų liepos 6 prie mečetės įvyko jos iškilmingo atidarymo mitingas. Mitinge ir pamaldose dalyvavo daug miesto ir respublikos valdžios atstovų, kai kurie dvasiniai kitų konfesijų atstovai, Ufos muftijus Talgat Tadžudtin, Maskvos – Gainutdin, dvasinės Tatarstano valdybos atstovai, imamai ir svečiai iš Lenkijos ir Baltarusijos, dauguma Kauno, Vilniaus, Alytaus, Lenkijos ir Baltarusijos totorių. Iškilmingas pamaldas pravedė Talgat Tadžudtin. Nuo to momento mečetėje prasidėjo jos šiuolaikinis gyvavimo etapas.

Nuo 1990 iki 2000 metų Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininku buvo Kauno technologijos universiteto docentas Jonas Ridzvanavičius. Jis gimęs 1943 metais, Kauno politechnikos instituto absolventas. 1971 metais apsigynė disertaciją, 1997 metais atliko hadžą į Meką. Penktadieninių pamaldų metu imamo pareigas tuo laikotarpiu atliko kai kurie arabų šalių studentai. Šiandien Kaune gyvena 260 mūsų Lietuvos totorių. Dar tiek pat gyvena atvažiavusių po II Pasaulinio karo musulmonų iš Kaukazo, Kazanės, Krymo, Vidurinės Azijos, kurie dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Kaune pastoviai mokosi ne mažiau 200 studentų iš Artimųjų Rytų valstybių ir trečiojo pasaulio. Be to, netoli Kauno, buvusiame kariniame miestelyje Rukloje įrengta stovykla pabėgėliams iš Azijos ir Afrikos, kur dauguma jo kontingento – musulmonai. Visi jie – tai dabartinės mečetės parapijiečiai. Penktadieniais ir sekmadieniais, džumos-namazo metu mečetė būna pilna.

Nuo 2000 metų pabaigos mečetės imamu tapo Islamo koledžo Libane absolventas, mūsų Kauno totorius, I.Ambajevo proanūkis Romas Jakubauskas. Jis taip pat yra ir Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas. Tai išsilavinęs, gerai žinantis užsienio kalbas, šiuolaikinis jaunuolis turintis autoritetą tarp visų Lietuvos totorių. Jis gerai pažįstamas su mūsų jaunąja karta: 6 metus iš eilės pravedė vasaros religines poilsio stovyklas, daugelį iš jų moko religijos. Pastoviai ir sėkmingai atstovauja Islamą respublikos žiniasklaidoje. Tai mums suteikia tam tikras viltis.